If you're seeing this message, it means we're having trouble loading external resources on our website.

Jei naudoji interneto filtrą, įsitikink, kad domenai *.kastatic.org ir *.kasandbox.org nėra blokuojami.

Pagrindinis turinys

Tavo unikalus požiūris į pasaulį

Tavo supergalia – unikali perspektyva! „Pixar“ pasakotojai paaiškina, kaip asmeninė patirtis formuoja jų istorijas ir kaip kiekvienas gali tapti pasakotoju. Kaip galėtum kūrybiškai išreikšti savo prisiminimus?

Nori prisijungti prie pokalbio?

Kol kas įrašų nėra.
Supranti angliškai? Spausk čia ir skaityk diskusijas angliškoje Khan Academy svetainėje.

Vaizdo įrašo nuorašas (originalo kalba)

Sveiki, aš - Valerie Lapointe, viena iš „Pixar“ scenarisčių. Aš tau pravesiu pirmąją pamoką apie istorijos pasakojimą, paremtą „Pixar“ istorijų kūrimo patirtimi. Per kitas 6 pamokas mokysies kurti istorijas savarankiškai. Pradėsi nuo labai bendros minties ir baigsi konkrečiu scenarijumi, taip, kaip mes darome „Pixar“. Kiekvienoje pamokoje „Pixar“ filmų kūrėjai dalysis patirtimi ir demonstruos istorijos kūrimo procesą. Sveiki, aš esu Domee Shi ir kuriu scenarijų. Sveiki, aš Sandžėj Patel. Aš animatorius ir piešiu kadruotes. Aš Kristen Lester. Esu kadruočių dailininkė. Sveiki, mano vardas Mark Andrews. Esu „Pixar Animation Studios“ režisierius. Šios pamokos tikslas parodyti, kad pasakoti gali kiekvienas. Žmonėms tai natūralu, o pasakoti pradedame dar vaikystėje. Pamoką pradėsime išklausydami, kaip „Pixar“ scenaristai pradėjo kurti savo istorijas. Kaip pradėjai pasakoti istorijas? Pradėjau kiemuose ir žaidimų aikštelėse. Ten išsigalvodavome įvairias istorijas ar net įsivaizduodavome ištisus pasaulius. Nuo tada pradėjau piešti komiksus. Net meluodavau, jog sergu, kad galėčiau praleisti pamokas ir toliau piešti namie. „Betty and Veronica“ komiksuose ieškodavau veikėjų siluetų. Juos persipiešdavau ir ant viršaus užpiešdavau įvairiausius rūbus. Visa tai vadinau Betės ir Veronikos mados šou. Kažkur mano mamos rūsyje guli tūkstančiai tokių piešinių. Jau vidurinėje mokykloje, bet taip pat ir gimnazijoje dailės mokytoja mums liepdavo piešti plakatus. Dažnai jų tema būdavo Amerikos istorija. Toks Amerikos istorijos vizualus perteikimas, galima sakyti, buvo pirmas bandymas atpasakoti istoriją vienu piešiniu. Piešti pradėjau būdama dar labai jauna. Piešinius rodydavau kitiems ir gaudavau įvairių reakcijų. Man tai labai patiko. Man patinka, kai žmonės reaguoja į mano piešinius ir sugalvotas istorijas. Man rūpėjo žmonių reakcijos, todėl piešdavau vis daugiau ir daugiau. Iš kur semiesi minčių? Prisipažinsiu, kad jaunystėje jaučiausi lyg visai neturėčiau idėjų, nieko originalaus. Maniau, kad menininkai turi trykšti idėjomis, tarsi iš neišsemiamo šaltinio, o aš neturėjau nieko. Daugiausia įkvėpimo ir idėjų semiuosi iš savo gyvenimo. Galvoju apie viską, kas man nutiko. Pvz., kada paskutinį kartą buvau laiminga? O kada man buvo tikrai liūdna? Kada verkiau ar labai pykau? Dauguma mano istorijų yra pagrįstos mano patirtimi. Manau, kad kiekviename mūsų slypi jautri vieta, kurią svarbu atrasti kiekvienam pasakotojui, nes pasakojimas iš širdies suteikia patikimumo. Istorija savaime neatsiranda iš įvairių minčių krūvos. Taip negimsta jokia istorija. Vienas mano metodas yra ilgai galvoti apie savo gyvenimą ir akimirkas, kai patyriau kažką panašaus į apreiškimą, per kurį atradau naują požiūrį arba išmokau to, kas man tikrai svarbu ir kuo verta dalytis. Manau, kad tai yra iš ties įdomios istorijos, nes tik tu jas gali papasakoti. Niekas kitas neturės tokio požiūrio, nes visų mūsų gyvenimai skirtingi. Nėra dviejų žmonių, nugyvenusių vienodą gyvenimą, todėl kiekvienas istoriją pasakoja savaip. Gali žiūrėti į tai kaip į supergalią, kurią turi kiekvienas – mūsų išskirtinę perspektyvą. Tik tu matai pasaulį taip, kaip tu. Pabandyk prisiminti svarbų įvykį. Galbūt tai gėdingiausias, baisiausias atsiminimas, arba nuostabos akimirka. Kad ir kas tai būtų, kad tai būtų įstrigę tavo galvoje. Pirmajame pratime šį atsiminimą mokysimės perteikti įvairiais būdais.